“Nuvažiavau anksčiau, negu reikėjo, todėl atsisėdau vestibiulyje ant tokios odinės sofos po laikrodžiu ir ėmiau žiūrinėti mergiščias. Dauguma mokyklų jau buvo paleidę atostogų, ir koks milijonas mergiūkščių stoviniavo arba sėdėjo laukdamos savo kadrų. Vienos sėdėjo susikėlusios koją ant kojos, kitos — paprastai, suglaudusios kojas, vienų kojos buvo klasiškos, kitų klaikios, vienos atrodė liuks, o kitos tikros klizmos, jeigu arčiau susipažintum. Buvo gražu žiūrėt, na, žinot, ką aš turiu galvoj. Gražu, bet ir liūdnoka, nes aš visą laiką galvojau, kas laukia visų tų mergiūkščių ateity. Na, kai jos užbaigs savo mokyklas ir koledžus. Faktas, didžioji dalis ištekės už visokių psichų. Už tokių, kurie amžiais nepristinga kalbos apie tai, kiek mylių traukia jo automobilis su vienu galonu benzino. Už tokių, kurie įsižeidžia kaip vaikai, jeigu prakiša golfą arba net ir tokį nerimtą, žaidimą kaip tenisas. Už visokių niekšelių. Už tokių, kurie neskaito knygų. Už baisiai nuobodžių tipų.” Catcher Author:Jerome Salinger