Quote by Fyodor Dostoyevski

“Ar žinote, kad aš dabar mėgstu prisiminti ir tam tikru laiku aplankyti tas vietas, kur kitados esu buvęs saviškai laimingas, mėgstu kurti savąją dabartį pagal tai, kas yra nebegrįžtamai praėję, ir dažnai slampinėju kaip šešėlis be reikalo ir be tikslo, nuliūdęs ir nusiminęs, Peterburgo užkampiais bei gatvėmis. Ir vis kokie atsiminimai! Pavyzdžiui, prisi­meni, kad štai čia lygiai prieš metus, lygiai tuo pačiu laiku, tą pačią valandą, šituo pačiu šaligatviu taip pat vaikštinėjai vienišas, taip pat nusiminęs kaip ir dabar! Ir prisimeni, kad ir tuomet svajonės buvo liūdnos, ir nors ir pirma buvo ne geriau, bet vis tartum jauti, kad gal ir lengviau, ir ramiau buvo gyventi, kad nebuvo tų sun­ kių minčių, kurios dabar prikibo prie manęs; kad nebu­ vo sąžinės graužimo, niūraus, rūškano graužimo, kuris dabar nei dieną, nei naktį neduoda ramybės. Ir klausi save: kurgi tavo svajonės? Ir linguoji galvą, sakai: kaip greitai bėga metai! Ir vėl klausi save: o ką gi tu nu­ veikei per tuos savo metus? kur palaidojai savo gražiau­siąjį laiką? Gyvenai tu ar ne? Žiūrėk, sakai sau, žiūrėk, kaip pasaulyje darosi šalta. Dar praeis keleri metai, ir po jų ateis niūri vienatvė, atslinks kretanti senatvė su lazda, o po jų maudulys ir nusiminimas. Nublanks tavo fantastinis pasaulis, sustings, nuvys tavo svajonės ir nu­ byrės kaip geltoni lapai nuo medžių... O Nastenka! Juk bus liūdna likti vienam, visiškai vienam, ir netgi netu­ rėti ko gailėtis—nieko, ničnieko... nes viskas, ko ne­ tekai, visa tai, viskas buvo niekis, kvailas, tuščias nulis, buvo vien tik svaja!”

Quote by Fyodor Dostoyevski