Quote by Ignė Zarambaitė

“— Taigi... žmogus - vanduo. Vieni kaip upė, kiti kaip šaltinis, treti kaip jūra, bet visi kintantys, nes tokia mūsų prigimtis, — jis kalba tyliai, tarsi ir man atskleistų kokią paslaptį, akys gyvai spindi. — galim būti ramūs, viliojantys ir nepaprastai pavojingi vienu metu. Mes apiplaukiam kliūtis, kečiam formą ir srovę, jei nenorim - mūsų net užtvankos nesulaikys, surasim nors mažiausią plyšelį ir tėksim toliau. Išbandymai, sukrėtimai - tai tik galimybė keisti kryptį. Taip mes tobulėjam, stiprėjam, galų gale - gyvenam. Juk užsistovėjęs vanduo virsta pelke... Kas nori būti pelke? Tu, tikiu, nenori. Vanduo turi ir paviršių, ir dugną, tačiau visų svarbiausia - kas tarp šių dviejų ribų, — Matiejus trumpam nutyla, prisislenka arčiau ir tęsia: — Man patinka, tai, ką aš pastebiu tavyje. Velniop tas ribas. Gali keistis ar likti tokia pati, tavo reikalas. Aš tik nuoširdžiai linkiu, kad būtum patenkinta, kad džiaugtumeisi savo gyvenimu. O jei negalėsi to padaryti, tikiuosi, turėsi pakakamai jėgų pradėti iš naujo. Tiek kartų, kiek reikės.”

Quote by Ignė Zarambaitė