“Iš akademinės psichologijos tyrimų lauko pradingus sielai, o su ja ir nuodėmei, prapuolė ir aiškios moralinės kategorijos. Dingo žinojimas, kur link turėtume eiti ieškodami psichikos sveikatos. Į godų, gašlų ar išpuikusį žmogų dabar įprasta žiūrėti kaip į unikalią, o ne sergančią asmenybę. Sakoma „toks jau jis yra“ ir lyg ir atmetama galimybė jam tapti kitokiam, sveikesniam. Panašiai niūrumo nuodėmės užvaldytasis vadinamas pesimistinės pasaulėžiūros introvertu. Tarsi toks jis būtų gimęs! Rajumo pasekmės aiškinamos šeimos genetika arba vidiniais konfliktais – nieko čia nebepadarysi, tokia duotybė… Atrodytų, pasukome begalinės atjautos ir tolerancijos keliu, o gal išties dabar tokia situacija, kad aklasis veda akląjį? Sergantieji ėmė gydyti sergančiuosius Ne išimtis ir psichologijos klasikai: Freudui ėmė atrodyti, kad sveikas žmogus yra tas, kuris laisvai išreiškia savo seksualines fantazijas, Adleriui – tas, kuris nebesijaučia menkavertis, Horney – tas, kuris ramus, Rogersui – tas, kuris save realizuoja…” SielaNuodėmėFreudasMoralėPsichikaSveikata Book:Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete Source: Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete