“- Gediminas jautė stulbinantį potraukį viskam, kas susiję su mirtimi, - Povilas išskėtė rankas ir palingavo į viršų pasuktais delnais tarsi ką sviesdamas, - kapinėms, baltoms gėlėms, žvakėms, juodai spalvai, - jis vardijo lenkdamas kairės rankos pirštus ir įspėjamai iškeldamas smilių. - Viskam, kas artima mirčiai: mėnuliui, nakčiai, rudeniui, sapnams... - Povilas akimirką pasėdėjo iškėlęs abiejų rankų smilius ir staiga plačiai, tarsi praskleisdamas uždangą, mostelėjo rankomis. - Man! - Jis kilstelėjo antakius ir nusiviepė kartėliu atmiešta šypsena, kuri bliuško kaip pradurtas balionas, tapdama nustebusio, verkiančio vaiko grimasa.”
Book:Mėnulio vaikai