“Armijos aš neturiu. Esu pati sau kariuomenė.” StrengthPowerful Women Book:Viršvalandžiai Source: Viršvalandžiai
“Atsisveikinimas - tai įsisąmoninimas, kad iš tikrųjų gyvenai, kad vis dar gyveni, nes kartais net per aštuoniasdešimt metų tam pritrūksta laiko. Tai - kiekvienos akimirkos pajautimas, tarsi minutės būtų rožinio kamuoliukai, kuriuos čiuopi pirštais ir kartoji: Ačiū už kiekvieną nuostabų mirksnį, kuris man skirtas. Per šias ilgas savo paties palydas Anapilin staiga pamatai begalę anksčiau nepastebėtų kasdienybės detalių: žėrinti dulkelytė nuo drugelio sparno tampa didesnė už juodu dangumi per amžius skriejančias planetas, o žvaigždės telpa delne, kad galėtum nuodugniai jas apžiūrėti. Žinoma, „drugeliai“ ir „žvaigždės“ yra ne tiek botanikos ar astronomijos vadovėlių objektai, o žmonės, jų jausmai, tarpusavio santykiai, buvimas drauge, skyriumi, vienulystė, ryšys su „mažaisiais broliais“ - gyvūnais, su stichijomis, su tuo, kas iš pažiūros negyva, su savimi, su Dievu.” GodDeathRelationshipLeavingDeath And DyingWorldviewLife Meaning Book:Viršvalandžiai Source: Viršvalandžiai
“- Gediminas jautė stulbinantį potraukį viskam, kas susiję su mirtimi, - Povilas išskėtė rankas ir palingavo į viršų pasuktais delnais tarsi ką sviesdamas, - kapinėms, baltoms gėlėms, žvakėms, juodai spalvai, - jis vardijo lenkdamas kairės rankos pirštus ir įspėjamai iškeldamas smilių. - Viskam, kas artima mirčiai: mėnuliui, nakčiai, rudeniui, sapnams... - Povilas akimirką pasėdėjo iškėlęs abiejų rankų smilius ir staiga plačiai, tarsi praskleisdamas uždangą, mostelėjo rankomis. - Man! - Jis kilstelėjo antakius ir nusiviepė kartėliu atmiešta šypsena, kuri bliuško kaip pradurtas balionas, tapdama nustebusio, verkiančio vaiko grimasa.” LithuanianMirtisPomėgiai Book:Mėnulio vaikai Source: Mėnulio vaikai